dust of the road

Pirmuosius žingsnius Filipinuose žengiu Negros saloje. Viso šalis aprėpia 7107 salas ir saleles (atoslūgio metu jų skaičius išauga dar daugiau nei šimtu). Negros penkta pagal dydį, tačiau reikšminga Filipinams – čia pagaminama 60% viso išgaunamo cukraus.

Penktadienį vakare nusileidžiame Bakalode. Mus turi pasitikti Dave - Tonio, pas kurį apsistosime draugas. Išėję iš aerouosto tikimės išvysti žemą žmogeliuką su akiniais, tačiau jo nematyt, o prie mūsų puola įvairaus plauko vyriokai - mojuodami rankom kviečia pas save. Po poros sekundžių atsipeikėju - tai taksi vairuotojai. Aš ir Dainius įnirtingai dairomės tikėdamiesi išvysti Dave. Nieko. Imu šiektiek nerimauti - paaiškėja, kad Dainius neturi nei Tonio telefono numerio, nei namų adreso. Po 10-ties minučių prie mūsų prilekia balta uniforma apsirengusi mergina. “Are you Lithuanians, guys?” – man veik imant kratyti galvą ir atsakinėti, jog taksi mums tikrai nereikia išpyškina filipinietė. Paaiškėja, kad mus pasiima ne Dave, o Ell ir jau nuo pirmųjų jos žodžių ima suktis galva. “Hey guys, Tony is at work now. I take you to Dave, and he will entertain you until Tony is off. Guys, I’ve got an offer to you. Do you want to go to hiking trip next week? Hey, are you hungry? We can go to eat now…”. El pyškina pasiūlymus vieną po kito. Be perstojo kalbindama mus, ji sugeba vairuoti chaoso apsėstomis Bacalod’o gatvėmis ir šnekėti telefonu su Toniu, regzdama planus šiam vakarui. Tonio pilnas vardas Anthony Harris. Sulyg kiekvienu skambučiu El į Tony kreipiasi vis kitu vardu: Harry, Tony, Anthony…. O aš tik kelionės pabaigoje suvokiu, kad ji skambino vienam ir tam pačiam asmeniui:)

Už lango jau tamsu. Čia temsta apie 18 valandą. Menkai apšviestose gatvėse gausu vietinio transporto: triračiai dviračiai ir motociklai, džipniai, sunkiasvorės mašinos gabenančios cukranendres. Pagalvotum, jog čia negalioja jokios kelių eismo taisyklės, tačiau per keletą dienų spėjau išmokti vieną – kas pypsina, tas ir važiuoja pirmas arba lenkia lėčiau vaziuojančią mašiną. Lenkti galima iš abiejų pusių nepaisant kelio ženklinimo (jei toks apskritai yra). Dažniausiai mašinas lenkia iš kairės, tad aš kelionės pradžioje visiškai pasimetu nesuvokdama kurios pusės eismas šioje šalyje. Galva sukte sukasi. Džiaugiuosi, kad saugiai (?) sėdžiu mašinoje, nes protu kolkas nesuvokiama, kaip galima išlikti gyvam iš jos išlipus.

Vietinis transportas

Atvykstam į pagrindinę Bacalod’o gatvę. Ką tik šnekėjom apie vakarienę, o už lango išvystu baltai apsirengusių 10-ties žmonių būrį. Visi išsirykiavę palei gatvę, o Ell jau stabdo mašiną. Būrys garsiai sveikinasi “Labas!”. “Virėjai?” – šauna pirma mintis. Po sekundės išvystu Kinderio šypseną ir džiugius šūksnius “Toni!”. Tai Dainiaus draugas, pas kurį apsistosime. Tonis dirba slaugytoju ligoninėje. Baltosios uniformos … :) Džiaugsmingi apsikabinimai ir mes toliau skuodžiam šurmulinga miesto gatve. Atvykstam į Tonio namus, paliekam daiktus, palendam po šaltu dušu ir leidžiames į šio vakaro programą, kurią mums paruošė Ell.

Ell – be paliavos čiauškanti saldutė filipinietė mus pasikviečia į restoraną su dar keliais jų draugais. Maistas čia stulbinančiai pigus. Vakarienė trims asmenims tekainuoja 600 Filipinų pesus (30 Litų). Ragaujam tradicinius jūros gėrybių ir kiaulės veido odos patiekalus bei gilinamės į kultūrinius azijos bei europos tautų skirtumus. Nuo pirmųjų akimirkų Bacalod‘e patraukiu aplinkinių žvilgsnius, o nuo besaikių komplimentų linksta ausys. „Gwapa“ (filipiniečių kalba reiškia graži) – nuo pat pirmųjų akimirkų šalyje mane lydi turbūt vienintelis žodis, kurį taip gerai įsiminiau. Čia merginos nesidrovėdamos man žeria komplimentus, o Ell pirmąjį vakarą gėrisi mano balta odos spalva ir pasakoja moteriškių Filipinuose paslaptis. Pasirodo, dauguma čia parduodamų odos priežiūros priemonių yra balinančios,o kaikurios merginos netgi naudoja cheminius tirpalus odai nušviesinti.

Niam niam niam….

Nors abu su Dainium esam jau nusivarę nuo kojų, tačiau vakaras sočia ir gomurį maloninančia vakariene neužsibaigia. Baigęs darbus mus perima Tonis, kur čia pat vėl keliaujam valgyti, o vėliau apžiūrėti naktinį Bacalod‘o uosta – mėgstamą Tonio vietelę.

Pagaliau visi traukiame namo. Ell buvo įsitikinusi jog aš ir Dainius esame pora. Ši tema netikėtai išlenda į paviršių kai tariamės kas kur miegos. Tonis buvo pasirengęs mums užleisti savo kambarį, kuriame stūgso dviviete lova, tačiau Ell supratusi jog mes neesam pora nusigąsta ir ima klausinėti ar tikrai viskas gerai, kad man ir Dainiui teks miegoti dvivietėje lovoje. Ji sako negalėsianti miegoti su vyru viename kambaryje, jei ten nebūtų trečio asmens. Štai kokios drovios tos filipinietės:) Užtikrinam kad dvivietė lova mums puikiai tinka ir krentam atsigauti po dvi dienas trukusios kelionės iš Europos į Aziją.

Visą savaitgalį Tonis paskiria mums. Šeštadienį apsilankome sporto centre, kur vietiniams vyresnio amžiaus žmonėms Tonis ir jo kolegos dalina akinius. Čia tenka įsilieti į Filipiniečių minią, kuriems mes, du baltaodžiai, esame tikras delikatesas. Vaikai neatplėšdami akių mojuoja ir vis sukiojasi aplink. Labai apsidžiaugia kai išsitraukiu fotoaparatą ir nepaliaudami pozuoja.

Cukraus saloje burnoj niekada neišnyks saldėlis. Pusryčiauti Tonis mus nuveža į daugiametę savo bičiulio kavinukę El Ideal. Tai šeimos biznis gyvuojantis jau 80 metų. Man pasiūlo išsirinkti ką valgysiu, tačiau nematydama nė vieno pažystamo patiekalo pavadinimo pasiūlau Toniui pačiam man kąnors išrinkti. Netrukus ant stalo puikuojasi įvairūs tradiciniai Filipiniečių konditerijos gaminiai. Netgi bandelė su vištiena ir kiaušiniu pagardinta cukrumi. Po tokių pusryčių viliuosi, kad pietums gausime kažką sūresnio.

Saldumynai pusryčiams El Ideal

Vos pavalgius pusryčius, apžiūrėjus senovinius pastatus miestelyje ir aplankius Tonio giminaičius mums jau siūlo važiuoti pietauti į kalnus. Ką gi, nežinojau kad netoliese kalnai. Mes leidžiamės į dar vieną ekskursiją cukranendrių laukų link, o horizonte jau iškyla kalnų viršūnės. Netikėtai Tonis sustoja nuokalnėje ir užgesina mašinos variklį. Mašina rieda. Tačiau, nors ir nelabai įtikima – į kalną. Įtariu Tonį klastaujantį ir liepiu atskleisti kortas. Paaiškėja jog tai visų vietinių gerai žinomas tryliktasis kilometras. Gravitacijos dėsniai čia neveikia ir betkuri mašina šioje nuokalnėje riedės į įkalnę. Tonis prižada man surasti mokslinį paaiškinimą šiam fizikiniam pokštui ir mes riedam tolyn.

Muziejus

Pas Tonio giminaičius

Kalnų link

Pietūs kalnuose neapseina be bulvių valgomų su cukrumi, o prieš tai mus užpuola Filipinietės bandydamos įsiūlyti įvairiausių cukraus gaminių. Aišku, Tonis neatsilaiko jų pagundoms ir mes vėl saldinam savo dieną.

Vakare traukiam į karštąsias versmes Mambukal: pliuškenamės baseinuose, virš kurių medžiuose mirguliuoja gausybė dieną skraidančių šikšnosparnių (sakė, tokia rūšis:)), aš nepraleidžiu progos pasimėgaut SPA malonumais, kur kainos neįtikėtinos - viso kūno masažas tekainuoja 250 Filipinų pesus (12 Litų). Nuo tos akimirkos viska imu skaičiuoti įkainodama masažų skaičiumi. Kiekvienas sutaupytas pesas krenta į dar vieno masažo biudžetą:)

Saldu ir pigu, tik… ar suvalgyto cukraus kiekiu neviršijau tiek, kiek namuose suvartoju per mėnesį?