Kas nutiko sekmadienio rytą telieka maža paslaptimi, tačiau šiandien mes turime tik pusę dienos. Prieš penkis metus, kai Dainius gyveno ir keliavo po Filipinus, buvo apsistojęs pas Filipiniečių šeimyną La Carlota miestelyje, kuris dabar mums visai šalia. Taigi likusią dienos dalį mes paskiriam šeimynos paieškai. Deja Dainius teprisimena, kad šeimos galva dirba cukranendrių gamyklos administracijoje. Skeptiškai žvelgdama į mūsų šios dienos tikslą džiaugiuosi, kad teks pamatyti daugiau kaimiškų kraštovaizdžių ir vietinių vaizdų keliaujant į kitą miestelį.
Dainius ieško savo draugų
Mūsų paieškos lieka bevaisės. Penki metai netrumpas laikas - nežinia ar apskritai ta šeima dar čia gyvena. Tačiau šis pasivažinėjimas man palieka daug įspūdžių. Pakeliui sustojam šalia cukranendių laukuose dirbančių žmonių, kurie mus vaišina cukranendrėmis. Augalas yra nukertamas, nuskutama skūra, o geltonis jo viduje kramtomas kaip bičių koriai. Saldu, tačiau ne medus, o cukranendrių sultys. Pats šviežiausias cukrus kokį esu kadanors ragavusi.
Cukranendrių ragavimas
Vietinis ant buivolo
Kaip ir pirmąją diena man komplimentų ir dėmesio netrūksta. Čia ir Tonis nepasikuklina mane nuo šiol imdamas vadinti „Lithuanian princess“. Jau imdama priprast prie besaikio dėmesio imu svarstyti kas bus kai vėl sugrįšiu į nykiąją Lietuvą.
La Carlotoje vietiniai mus vaišina durianais. Tai Dainiaus mėgstamiausias vaisius. Deja, jis netampa mano mėgiamiausiuoju. Durianas – stiprus afrodiziakas, tačiau jo kvapas (o gal geriau smarvė?) nepakenčiama. Prižadu daugiau niekada jų neragauti, tačiau Dainius užtikrina kad man dar teks toks malonumas durianų sostinėje Davao.
Stebina mane ir kelių taisymo ženklinimas šioje šalyje. Vietoj tradicinių, gerai matomų ženklų su atšvaitais, čia ant kelio sudėti akmenys, liudijantys, jog kelio ruožas dar nėra galutinai užbaigtas taisyti. Išmintinga (?), tik ar veikia nakčia?
Keliais žmonės ne tik važinėja ar juos taiso, tačiau ir atlieka žemės ūkio darbus. Pakeliui driekiasi kilometrai išpiltų džiovinamų ryžių kelkraščiai.
Sustojam prie kapinaičių ir aš mikliai šmurkšteliu vidun, pasidomėti kaip filipiniečiai laidoja žmones. Jų kapai sulyg koplyčiomis. O kūnus čia jie ne užkasa, o sumuryja į kapą virš žemės. Tarp kitko, Bacolod‘o miestelyje yra vienintelės kapinės, esančios vidury kelio – tvarkingai važiuojant keliu jis netikėtai išsiskiria ir čia apsodintos medeliais ir aptvertos tvoromis dviejų metrų pločio ir 10 metrų ilgio kapinaitės.
Mūsų pasivažinėjimo metu jei ir pritrūkdavo temų diskusijoms, Tonis niekada nepasimesdavo: užleisdavo dar vieną daina apie meilę ir toliau gvildendamo savo mėgstamiausią pokalbių temą. Dalindamasis savo žiniomis su Dainium, patarė, kad neiviena filipinietė neatsispirtų vyrui, kuris jai prisipažintų meilėje tokiais žodžiais: „The ships of saddness are washed ashore.. As you docked at the port of my heart..“. Et, tas mielasis Tonis… Ir žiūrėk jis man jau tapšnoja per petį rodydamas pačią didžiausią meilės pavyzdį pro mašinos langą… “Look, how he loves him..”.
Šiandien su mūsų vakarykščiu draugu Dave aš dar suspėju aplankyti budistų pogodą, kur padedu auką Budai ir džiaugiuosi pirmą kartą apsilankiusi budistų šventykloje.
Turėdami apytikslį kelionės maršrutą, mes dar nežinom kur trauksim po vizito pas Tonį. Veik savaitę lauksime dar vienos lietuvaitės, kuri prie mūsų prisijungs Cebu. Tonis ir El pataria aplankyti Guimaras salą, visai šalia Negros. Prižada nuostabius paplūdimius ir ramų poilsį. Taip mūsų pirmadienio planuose atsiduria kelionė į Guimaras. Tonis sakosi pažįstantys vaikiną toje saloje, kuris galėtų mus pakuruoti. Pataria ten praleisti vieną dieną, ir keliauti į Boracay – vienu populiariausių pasaulio paplūdimių, vertinamą pačiais geriausiais reitingais. Nors tai turistinė ir sąlyginai nepigi vieta, sako, kad baltą smėlį ir nepaliaujamą fiestą paplūdimiuose mes privalom išvysti. Susidėliojam planą sekančioms penkioms dienoms. Guimaras-Boracay-Bacalod… Taip, žadam sugrįžti atgal, nes šeštadienį čia karnavalas ir Couch Surfing klubo organizuojami Free Hugs. Nuodėmė tai praleisti.
