Netrukus prie mūsų būrio prisijungs žurnalistas Robertas. Ankstų rytą Dainius mus žadina ragindamas ruoštis – važiuosime į uostą pasitikti kompanjono. Kaip bebūtų, moterų tinglulys nugali. Robertui duodame užduotį pačiam pasiekti Loboc‘ą. Vikrusis Robertino be didesnių nesusipratimų pasiekia miestelį ir mūsų būrys sekančiai savaitei jau kartu.
Prie antros pagal senumą bažnyčios Filipinuose. Loboc’as.
Karšta diena, tačiau negalim švaistyti laiko ir stengiames pamatyti kuo daugiau objektų šioje saloje. Sekmadienis, taigi autobusai važinėja gan retai, o mums reikia nusigauti iki tarsyrų rezervato. Tai į beždžionėlę panašus, mažiausias pasaulyje primatas.
Bandom tranzuoti, tačiau mums sekasi nekaip. Nors filipiniečiai labai paslaugūs ir draugiški žmonės, tačiau tranzavimas čia yra nesuprantamas.
Pėduojam saulės kaitroje. Saulė kandžiojasi, todėl reikia slėpti galvas. Išsiblaškiusi pamiršau pasiimti savo skarą. Vienintelis drabužis kurį turiu tašėje – liemenėlė. Ne vienam jau žinomas mano mėgstamiausio bunkerio aktoriaus Irmanto anekdotas apie tai, ka galima padaryti iš šimto rusiškų liemenėlių praverčia šios kelionės metu. Rišuosi savo baltą krūtų nešiklį ant galvos išspręsdama atsiradusią problemą. (Tiems kas dar nežinojo: iš 100 liemenėlių galima padaryti 200 kepuraičių).
Prieinam namuką, prie kurio sukiojasi filipiniečių šeimyna. Draugiški žmonės mus užkalbina. Tai policininko troba. Asipalaidavęs pareigūnas per išeigines: prasegtu klynu, nuoga viršutine kūno dalimi ir plačia šypsena – stebina Eglę, kasdieną besidarbuojančią britų policijos nuovadose ir kaip penkias kapeikas pažįstančią tipinį britų policininką net ir išeiginėmis dėvintį marškinius.
Iki tarsyrų nusigaunam prigrūstu autobusu. Vos įlipę pastebim keletą vyrukų pažastyse įsispraudusių gaidžius. „Fighting cocks“ - mums aiškina Dainius, pasakodamas jog tai vienas pelningiausių sportų Filipinuose, ir pažada mus nuvesti į gaidžių peštynes. Draugiški gaidžių savininkai pozuoja prieš objektyvą ir kiša į rankas savo gaidukus siūlydami ir mums su jais nusifotografuoti.
Belaukiant autobuso atgal pėduojam per kaimą. Žmonės begalo šilti, svaikinasi ir kviečia užeiti. Tačiau prie to dar nepratusiems Eglei ir Robertui tai nepamainoma egzotika. Susilaikom nuo kvietimų ir traukiam tolyn. Man iškėlus nykštį į viršų netikėtai sustoja dvi mašinos, kurios draugiškai sutinka pavėžėti iki Loboco. Pasirodo, tranzuoti čia irgi įmanoma.
