Motorcycle road trip
Šiandieną Dainius paskyrė straipsnių rašymui, o aš įtikinau likusius keliauninkus išsinuomoti motociklus ir keliauti po salą.
Robis su mocais
Nepatyrę trys vairuotojai su dviem motociklais sėdo ant žirgų ir išskuodė tyrinėti salos. Nei ant Eglės nei ant Roberto bagažinių nesijaučiau saugiai, todėl įpusėjus kelionei sėdau vairuoti motociklo pati viena, o Robertas vėžino Eglę. Viskas būtų gerai, jei ne keli nelabai malonūs nuotykiai užklupę mus, tris keliautojus.
Pakeliui
Sustojome viename iš pravažiuojamų miestelių užkąsti. Eilinį kartą patyriau, kad civilizuotų restoranų ar kavinių mažuose miestukuose nebūna. Teko valgyti vietinėje valgykloje. Atsimenu, kaip pirmuosius kartus stebėjausi čia galiojančia tvarka. Ateini į užeigą. Stovi aliumininiai uždengti puodai. Pats prieini, atsidengi, pasižiūri ką šiandien pagamino šeiminikė ir išsirenki ką valgysi. Ryžių būna visada, o prie jų 3-4 patiekalai: kiauliena, daržovės, jautiena, vištiena ar žuvis. Estetinio vaizdo jokio, tačiau kartais būna netgi labai skanu. Pasitaiko, kad nė nežinai ką valgai – dažniausiai šeiminikė sunkiai šneka laužyta anglų kalba, o maistas sunkiai atpažįstamas ar toks, kokio dar nesi ragavęs.
Baikerė aš
Po pietų vietinėje užeigoje sėdom ant savo dviračių transporto priemonių. Eglė ėmėsi darbo apsukti motociklą: sėdo ant jo ir kaip pati vėliau sakė, „nesuprato kas vyksta“ suko gazą iš visos ‚sylos‘. Priešaky - turgus su palapinėmis, o Eglė lėkdama visu greičiu rėžėsi į vieną iš jų. Už palapinės – mūras, į kurį motociklas trenkėsi, Eglė krito, o jis vertėsi ant vairuotojos. Matydama šį vaizdelį nė nespėjau susigaudyti kas vyksta, kai pusė prekiautojų ir pirkėjų susibūrė ratu apžiūrinėdami šiektiek palaužytą motociklą ir tris baltaodžius ka tik įvykdžiusius avariją. Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Robertas nelaukdamas pribėgo prie Eglės ir nuėmė motociklą nuo jos, kad įkaitęs variklis neapdegintų odos. Eglei šis nuotykis atsiėjo nemenku šoku, keletu įdrėskimų ir per pusę rankos nusidriekusia mėlyne. Eglė sėdo ant Roberto bagažinės, o Robertas prigrasė mane, kad atsargiai važiuočiau ir skubindamiesi mynėm tolyn.
Įpusėjus kelionei susivokėm, kad atstumas kurį mums dar teks nuvažiuoti daugiau nei 70 kilometrų, o jiem įveikti beliko vos keletas valandų. Buvome prisakyti motociklus gražinti iki tamsos, nes sutemus čia važinėti yra LABAI pavojinga. Ėmė temti. Apsidžiaugiau, kad abiejų motociklų šviesos veikė, tad galėjom tęsti kelionę net ir naktį. Pavojingais neapšviestais keliais spaudėm gazą, tik su kiekvienu pravažiuojamu miesteliu baiminausi vairuoti. Žmonės ir gyvūnai čia vaikšto ant kelio ar išlenda netikėčiausiu momentu. Jau gerai išmokusi pirmąją ir turbūt pačia svarbiausią taisyklę Filipinų keliuose – daug ir dažnai naudoti signalą išvengiau avarinių situacijų. Pypsinti reikia norint aplenkti transporto priemonę, priekyje išvydus didesnį būrį žmonių pakelėje ar ant kelio ir net tada, kai pravažiuojant žmonės ima mojuoti. O tokių buvo daug ir dažnai. Pasirinkom maršrutą pusiau neaksfaltuotu keliu, vadinasi, nedažnai pravažiuojamu turistų, o tuo labiau baltaodžių su motociklais. Kaimuose sustojus vaikai mus tiesiog apspisdavo ratu ir įsistebeilyje spoksodavo ar bandydavo kalbinti naudodami pačias primityviausias anglų kalbos žinias.
Vėluodami dviejomis valandosmis artėjom prie džiunglių namukų Nuts Huts. 700 metrų kalnuotu miško keliuku buvo paskutinė distancija šį vakarą. Su Egle sutarėme, kad motocikla reikia varytis, nes važiuoti tokiais kalniukais naktį perdaug pavojinga. Robertas sakėsi parvairuoti motociklą bus paprasčiau nei stumtis. Ir leidžiantis nuo paskutinio stačiausio kalniuko vertėsi į krūmus draugiškai palaikydamas Eglė po įspūdingo šou prie miestelio turgaus. Sėkmingai nusivertęs Robertas žvaliai pašoko, ramindamas mus, kad nieko baisaus nenutiko. Paskutinius metrus jau tryse stumdami motociklus džiaugėmės, kad visi nors ir šiektiek pažaloti likom gyvi ir dėjom pliusą šios dienos pasivažinėjimui.
