Antradienį paliekam džiungles. Sekantis kelionės tikslas – Mindanao sala. Su provincijos sostine Davao tai viena pavojingiausių salų Filipinuose. Čia ir jos aplylinkėse į pietus vis dar gausu aktyvių sukilėlių grupuočių. Viena didžiausių - Abu Saiaf, pagrinde veikianti Sulu salose. Nors dabar žmonių pagrobimai jau nebėra tokie dažni, tačiau prieš tris mėnesius, viename iš miestų į kurį važiuosime, buvo pagrobtas Kinas. Kaip bebūtų Davao yra vienas iš pagrindinių mūsų kelionės tikslų. Prieš penkis metus Dainius čia gyveno ir savanoriavo, taigi turi galybę draugų, kuriuos privalo aplankyti.
Kelte į Cebu
Vakare atvykstam į Cebu. Mūsų skrydis anksti ryte, taigi turime pratempti laiką ir apie antrą valandą nakties išvykti į aerouostą. Keliaudamas į priekį Robertas susipažino su Mike - vyruku iš PAR, kuris dabar gyvena Cebu. Įnirtingai siūlydamas mums su juo susitikti ir praleisti vakarą Robertas pasiekė savo ir visi traukėm į Lone Star klubą, kurį sms žinute kaip susitikimo vietą nurodė Mike. Su didžiulėmis kuprinėmis į vidų apsauga neįleistų, tačiau klubo savininkas australas padarė mums išlygą ir pakvietė užeiti.
Įėjusios į klubą su Egle nustėrom išvydusios nesitikėtą vaizdą: bikiniais pasipuošusį būrį vietinių merginų. Pasirodo, tai „bikiny bar“. Pagrindiniai klubo klijentai - užsieniečiai vyrukai, prie kurių būriais spiečiasi klubo darbuotojos. Čia pat pasirodo ir Mike. Plačia šypsena sveikindamasis mus, jis pasakoja, kad tai jo mėgstamiausia pramogų vieta. Sako, kad seniau čia išleisdavo bent po pora tūkstančių dolerių per mėnesį, tačiau dabar nebegali sau to lesti. „Santaupos baigėsi“ – aiškina man Mike ir pasakoja savo biznio planus netrukus atidaryti klubą Cebu, jį parduoti ir taip užsitikrinti gerą gyvenimą sekantiems porai metų. Mike sako PAR nebuvęs jau dešimtį metų, keliaudamas ir įsikurdamas vienoje ar kitoje Azijos valstybėje ilgesniam laiko tarpui, jis atidaro naują klubą ar barą, vėliau jį parduoda ir keliauja toliau. Nežinau kiek tiesos buvo Mike pasakojimuose, bet pabendrauti su tokiu nučiuožusiu pagyvenusio amžiaus vyruku buvo dar viena atrakcija tą vakarą.
Nakčiai įpusėjus ir akis paganius į pusplikes filipinietes traukėm į aerouostą. Dar likusias keletą valandų lūžom ant laukiamosios salės grindinio, po galvomis pasikišę tašes su svarbiausiais dokumentais ir pinigais.
Per miegus girdžiu žodžių darinius panašius į savo vardą ir pavardę. Praplešiu akis – salėje blaškosi uniformuota mergina garsiai bandanti išskaityti - „Džastyna?“. Šiek tiek sunerimstu ir dar užtinusiomis akimis jai mojuoju. Mergina prie manes pritūpia ir prašo paraidžiui pasakyti savo vardą ir pavardę. Man sunkiai sekasi, pinasi liežuvis, o panelė leipsta juokais, iš trečio karto teisingai užrašydama mano duomenis. Padėkoja ir nuskuba prie Dainiaus su Egle. Taip ir nesupratau kam jai buvo reikalingi mūsų vardai, tačiau kai jau ėjom pro vartus į laukiamąją salę, ta pati uniformuota mergina prie vartų mane pasitiko plačia šypsena: „You was the one who was making jokes last night!”. Mano sulėtinta rytinė reakcija jau tik paėjus toliau surišo galą su galu, kai supratau, kad tai mergina užsirašiusi mano vardą.
Aerouosto autobusas mus atveža iki lėktuvo. Net žagteliu išvydus (kaip jį pati pavadinu) kukurzniką. Dar niekad nėra tekę skrist tokiu mažu lėktuviuku. Jame tik dvi stiuardesės ir turbūt mažiau nei dvi dešimtys keleivių. Ka gi, panašu kad tai nėra pats populiariausias maršrutas ir viliuosi, kad ne todėl, jog sala susilaukia mažai lankytojų dėl teroristinių išpuolių.
