Davao – durianų sostinė ir jos apylinkės
Davao – durianų sostinė, todėl vienas svarbiausių objektų kurį turime aplankyti – durianų turgus. Vos išlipus iš taksi užuodžiu jau pažįstamą smarvę, o Dainius skuba ragauti savo mėgstamiausio vaisiaus. Čia pat nusipirkdamas ir mėgaudamasis šiuo skanėstu vaišina ir Eglę, kuriam ji irgi neabejinga. Panašu, kad tik man ir Robertui šie gardėsiai nelabai prie širdies, todėl mėgaujamės mangustinais. Laaabai skanu, bet daug jų suvalgyti negali, nes ima graužti liežuvį.
Čia pat už kampo išvystam ir vietinių „sea gypses“ kvartalą. Tai „badjao“ - ant vandens gyvenanti jūros čigonų gentis. Jie niekuomet nelipa ant žemės, o savo namus statosi ant pastolių vandenyje ir maitinasi žuvimi. Turistams užsukus prie šio kvartalo jie nepaliaudami kaulyja pinigus, kuriuos reikia mesti į vandenį, o jų vaikai neria kaip žuvys ir juos išsitraukia.
Davao kartu su Dainium aplankom ofisą, kuriame jis dirbo. Čia jis jaučiasi savas, kaip namuose. Šiltai ir džiaugsmingai sutiktas savo draugų dalinasi penkerių metų naujienomis ir jau derina susitikimą su Papa Jo – vienu iš musulmonų grupuočių ir sukilėlių lyderių, su kuriuo jam ankščiau teko dirbti. Šis musulmonas, ne iš kelmo spirtas vyrukas – jau 62 metų slaukęs neseniai vedė ketvirtą žmoną. „My wife is very pregnant“ – nuolatos jį cituoja Dainius, o Robertas nekantraudamas laukia susitikimo su Papa Jo Kabakane. Tačiau čia mes atsidursime tik po keleto dienų. Pirmiausia traukiam aplankyti Samalio salos, kur Dainius turi dar keletą draugų.
Kuo toliau tuo daugiau imu vartoti vietinių gestų ir trumpųjų frazių. Su Egle juokaujam, kad grįžusios į Europą sunkiai susišnekėsim. Ilgesnis „Oo“, čia reiškia „taip“, o antakių kilstelėjimas taip pat reiškia pritarimą aktyviame pokalbyje. Daug čia vartojamas ir priežodis „na“, neturintis jokios reikšmės, bet labai pamėgtas Dainiaus, kurį jis vartoja veik kiekviename savo sakinyje: „We go now, na?“.
Aš jau spėjau priprasti, tačiau kad tai nėra yprasta namuose man primena Eglė, stebėdamasi jogpagrindiniai čia naudojami stalo yrankiai yra šaukštas ir šakutė. Iš pradžių jų dar pasigesdavau, tačiau dabar nė neįsivaizduoju pietų be šaukšto su šakute rankose. Peilio man jau seniai čia nebuvo prireikę.
Akies krašteliu buvau skaičiusi, kad šioje šalyje nepardavinėjami tamponai, todėl turistų knygutėje patariamą šią higienos priemonę pasiimti vykstant į Filipinus. Užsukusi į higienos skyrių įsitikinu, kad turisto vadovas sakė tikrą tiesą. Tamponų čia nė su žiburiu nerasi. Ieškojau net gi pačiame prabangiausiame ir didžiausiame prekybos centre! Va tau ir trečiasis pasaulis – stebimės kartu su Egle.
Samalio saloje aplankom Dainiaus draugę Ezel, kuri mus pasikviečia į visiškai tradicinius Filipiniečių namus. Trobelė įsispaudusi tarp dar tuzino šeimynų namuku, ant pačio jūros kranto. Kieme – virtuvė ir gausybė Ezel giminaičių – broliai, sesės, pusesėres ir jų vaikai. Šiltai mus sutinka ir meiliai šypsosi, o vėliau pakviečia į gaidžių peštynes – specialiai mums pademonstruoti surengtas.
Samalyje
