Astorga: juodojo smėlio papludimys ir kaimo vaikai apspitę keturis baltuosius
Ankstų rytą aplankom dieninį kabakano turgų, kuriame susilaukiam itin gausaus dėmesio. Iš visų pusių apspinta vaikai ir senukai sustoję ratu apžiūrinėdami baltaodžius prašalaičius.
Apsižiūrėję iškeliaujam atgal į Davao. Pakeliui nusprendžiam užsukti į pliažą. Viešbutyje mums rekomenduoja paplūdimį Astroga miestelyje, tad traukiam tenais. Autobuso vairuotojo paprašom mus išleisti prie paplūdimio…
Autobusui sustojus prie didžiulių vartų mums praneša jog čia turime išlipti. Nustebę kabarojamės lauk ir klausiam į kurią pusę eiti iki pliažo. Šarvuotų, į kaleimo panašių vartų link dar syk mosteli vairuotojas ir nuvažiuoja. „Na ir įkliuvom“ – pagalvoju aš sau, tačiau patikrinę ir lengva ranka atvėrę duris išvystam mūsų išlauktąją jūrą. Robertas su Dainium skuba iki pakrantės, o aš jau matau, kad nieko gero čia nerasim. Guimaras gėrėjomės veik baltu paplūdimio smėliu, čia randam juodut juodutėlį smėliuką išilgai visą jūros pakrantę. Betkoks noras lysti į tokią jūrą atšoka, o mes bandom eiti toliau ieškodami tinkamesnio paplūdimio.
Pakeliui galybė žvejų valčių ir dar daugiau vietinių, su didžiausiu nustebimu žvelgiančių turbūt į pirmus čia užklydusius keturis baltaodžius su didžiulėmis kuprinėmis ant pečių. Vaikai lekia paskui mus, o išsitraukus fotoaparatus pasimėgaudami pozuoja. Mojuoja ir šypsosi mamos, senelės, vaikai, tėčiai ir seneliai susispietę į būrius ir atitrūkę nuo kasdieninių savo darbų, išvydę mus pėduojančius juodu pajūrio smėliu.
Netrukus prieinam kaimelį su namais. Kai kurie žmonės klausia, kur einam, tačiau patys nežinodami kur kelias nuves ne ką turime jiems ir beatsakyti. Iš geriau šnekančių angliškai sužinome, kad gale miestelio – kapinės. Tad traukiame link jų.
Prieiname užkardą, prie kurios sėdi keletas vyrukų. „Įėjimo kaina 2 pesai“ skelbia užrašas. Pasirodo, tai mokestis už lieptelio perėjimą. Rytoj Lapkričio 1-oji. Vėlinės. Tad kaimelio galvočiai sutaisė lieptelį ir renka duoklę. Šiomis dienomis visi tvarko kapus, o rytoj prasidės tikras artimųjų lankymo bumas, tad visai neblogą bizniuką susuko kaimo vyrai. Susimokam menką mokestį ir atsiduriam kapinėse.
Aplink lieptelį žaidę kaimo vaikai seka mus bandydami praktikuotis savo anglų kalbos žinias kalbina mane, o prisėdus ant kapo apspinta ir bando paliesti.
Kapinėse išvystam keletą darbininkų su alaus buteliais tvarkančių ir dažančių savo artimųjų kapus. Smagiai nusiteikę vietiniai sveikina mus ir klausinėja kur traukiame. Apsižiūrim kapinėse. Lieptelio mokesčio už grįžimą niekas nerenka. Vaikai užmezgę pokalbį su Robertu apie Europos Sąjungą, o „–iolikinės“ mergaitės kadrindamos Dainių, būriu seka mus per kaimą lydėdami link autobusų stotelės.
Robertas išsitraukia keletą šokoladinių saldainių pavaišinti vaikams. Tačiau tokiam būrui nei pusei jų neklius saldainių paragauti. Vaikai puolą Robertą kaip alkani vilkai, o supratęs savo klaidą Robertas vos gyvas sugeba išnešti savo kudašių.
Sulaukiam autobusiuko, draugiškai atsiveikinam su pačiais ištikimiausiais su mumis laukusiais transporto vaikais ir keliaujam atgal į Davao.
