Norėčiau kapo su oro kondicionierium ir terasa ant stogo
Šiandien vėlinės. Robertas išvyksta atgal į Europą, o mes, likę trise, traukiam į kapines išvysti Flipiniečių fiestą. Taip taip, sakau fiestą, nes besidarbuojantys vyrukai su alaus buteliais Astorgos kapinaitėse vakar, buvo tik menka pradžia tam, ką išvydau lapkričio pirmąją aplankiusi kapines.
Mums įprasto važiavimo ant kapų, žvakutės uždegimo ir poterių sukalbėjimo styrančiomis galūnėmis nė negalima prilyginti Filipiniečių vėlinėms. Čia šeimomis ir giminėmis artimieji važiuoja ant kapų. Turtingesni vietoj paprasto paminklo kapui turi pasistatę koliziejus visai giminei. Tad čia ne tik oro kondicionierius, prabangiai įrengti suoliukai, kėdės ir supamieji krėslai viduje, tačiau ir terasos su staliuku bei kėdėmis ant viršaus, nuo kur atsiveria gražus kapinaičių vaizdas. Toks „kapas“ puiki vieta surengti baliuką minint visų mirusiųjų šventę. Prasčiau gyvenančios šeimos vietoj koliziejų apsieina su paprastesniais paminkliukais ar plokštėmis, bet puotauja jie nei kiek ne prasčiau.
Vėlinių dieną giminaičiai suvažiuoja su išlankstomais plastmasiniais staliukais, kėdėmis ir net palapinėmis nuo saulės ar lietaus jau nuo pat ankstaus lapkričio primosios ryto. Netrukus jie čia surengia piknyką, kuris greitai virsta smagia švente išsitraukus gitaras ir užtraukus dainas. Muzika ir šurmulys užlieja kapinaites ir tai tampa panašiau į festivalį, nei į liūdnas ir žvarbias vėlines minimas Lietuvoje.
Kapinėse gausu prekybininkų pardavinėjančių ne tik žvakutes ar gėles, tačiau ir kokteilius, balionus ir kitus festivaliam budingus atributus. Niekaip kitaip ir nepavadinčiau – fiesta ant kapų, kai išvystu koliziejų, kuriame susirinkę gimianičiai pietų gardėsius dėlioja ant betoninio kapo paviršiaus. Žmonės puikiai nusiteikę, o mus išvydę šiltai sveikinasi ir moja rankomis.
Kepinanti saulė kaitina mums galvas, tad netrukus mojam ranka taksi vairuotojui ir dumiam į viešbučio kambarį su kondicionieriumi. Dainius skuba rašyti straipsniuką į lrytas.lt, o atsigavusios ir pailsėjusios mudvi su Egle keliaujam į krokodilų fermą.
Čia ne tik apžiūrim tuzinus krokodilų ir kitokių egzotiškų gyvūnų, tačiau užsukam ir į Filipiniečių kaimelį, kuriame galima apžiūrėti įvairių Mindanao regionų namukus ant polių, bei tradicinius įnagius.
Vaikinukas prie durų pakviečia mus palaukti dar pusvalandį - netrukus čia prasidės Filipiniečių kultųros prezentacija. Kągi, sulaukiame. Išvystam teatralizuotą pasirodymą tradicine muzika, drabužiais bei šokiu pasakojantį vietinių gyventojų istoriją Mindanao saloje. Pabaigai mergaitė išeina į publiką ir griebia mane už rankos nusitempdama ant scenos. Pasikvietę dar kelis žmones mus moko nesunkaus šokio žingsnelio ir po keleto minučių jau sukamės ant scenos kaip tikri filipinietiškų šokių meistrai.
Paskutinis mūsų vakaras Davao užsibaigia apsilankymu karaoke restorane. Nebūdama šios pramogos šalininkė, ne kažką išmanau apie karaoke kultūrą. Pasirodo Filipinuose tai labai populiarus laisvalaikio leidimo būdas. Daininga Filipinų tauta dievina karaoke ir anot Dainiaus visi ir kiekvienas moka puikiai dainuoti. Susitikę su Dainiaus draugu Arvinu skubam į karaoke vietelę. Gerokai nustembu, kai padavėja mus palydi į privatų kambariuką su foteliais, staliuku, vaizdo ir garso aparatūra. Pasirodo, mes užsisakome kambariuką ir galime vieni patys dainiuoti visą laiką kurį čia praleisime. Nors iš pradžių mes su Egle buvome gan nustebę ir net gi pasipiktinę, kad už kambariuką mokėsim apie 500 pesų už valandą, po valandžiukės jau prašėmės pabūti čia dar valandėlę. Nors nebuvau ir turbūt netapsiu karaoke fane, tačiau paskutinis vakaras Davao tapo tikrai nusisekęs.
