Po vandeniu
Šiandien išaušo lauktoji diena – pirmoji kelionė į povandeninį pasaulį jau ant nosies. Išvykdama į Filipinus buvau įsitikinusi, kad daugų daugiausiai ką teks patirti po vandeniu, tai snorklinimas (užsidedi akinius su vamzdeliu ir plaukai panėręs galva grožėdamasis koraliniais rifais). Mat užsiiminėti nardymu reikia turėti licenziją, kuri kainuoja apie 600 dolerių. Štai ir apsirikau. Richis - profesionalus nardytojas. Kartu su draugais jis turi dive house, kur yra visa reikiama nardymo įranga. Jau prieš mėnesį, vos susipažinus, Richis užsiminė, kad galėtume prisijungti prie vienos iš jo nardymo kelionių, kur galėtume ir mes išbandyti šiuos malonumus. Tad šiandien neriam:)
Rytą išsiruošiam į kelionę. Richis ir Boy susikrovę visą reikiamą įrangą informuoja mus, kad pradžioje jie plauks profesionaliai nardyti ir sugauti (nušauti) žuvies vakarienei… Ooo kad matytumet kokius įnagius medžiotojai pasiruošę žūklei – didžiulės ietys pritaikytos iššauti tiesiai į auką. Vyrukai paneria į vandenį, o pamatę auką ja nudobia. Tuo tarpu mes pasideginsime ir snorklinsime Nogas saloje, vėliau galėsim pasinerti po vandeniu.
Po valandžiukės medžiotojai-žvejai sugrįžta su keletu didžkių žuvų pietums ir vakarienei. Pradedam nardymo nuotykį. Pirmas po vandeniu neria Dainius, vėliau aš. Jau vandenį vyrukai prie manes pritaiso visą reikiamą įrangą. Richis užduoda vienintelį klausimą: „Ar pasitiki manimi?“, aš dar bandau kažko klausti dėl kvėpavimo po vandeniu, o jis tik griežtai pakartoja klausimą. „Taip taip“ – sutinku, kas kita belieka?:) Neriam žemyn, o prie manes pritaisyti sunkūs metaliniai svoriai tempia į apačią. Richis kažką reguliuoja prie mano deguonies balionu ir mes grimztam į apačią. Ausis ir galvą ima spausti slėgis ir aš imu baimintis, kad kažkas netaip. Po vandeniu tik ženklų kalba, tad susišnekėti su Richiu nelabai pavyks. Rodau kad noriu kilti į viršų. Labai lėtai vėl kylam aukštyn. Išnėrus aiškinu, kad neesu tikra ar taip labai turi spausti ausų bugnelius. Pasirodo, Richis pamiršo man apie tai priminti - kad susireguliuotų slėgis reikejo ryti seiles:) Dar spėju susitarti pagrindinius žėnklus po vandeniu ir dabar jau daug lėčiau leidžiamės į dugną. Slėgiui intensyvėjant prašau Richio sustabdyti gilėjimo lygį kol mano ausys adaptuosis. Taip pasineriam į 5 metrų gylį ir grožimės povandeniniu pasauliu. Po 5 minučių jau noriu kilti į viršų - spaudimas ausų bugneliuose be proto erzina ir baugina, tad kylam į aukštyn. Atsikvėpiu ir palaiminga šypsena ištinusiom lūpom lipu atgal į valtį. Adrenalina,s kurio man jau buvo pradėję trūkti paskutinėm kelionės dienom vėl čia.
Pirmoji šypsena išnėrus
Sugrįžus į dive house Boy čia pat paruošia ką tik pagautą tuną. Jį tiesiog žalią supjausto, užpila acto, padažų ir patiekia su wasabi. Iki šiol neragavau žalios žuvies va taip va, be jokių priedų, ka tik pagautos ir ištrauktos iš jūros. Buvo skanu.
Šiandien mes su Egle vieną iš tarnų praminėm jūrų velniu, kurį Eglė sakėsi norėtų irgi turėti kaip tarnąJ Jūrų velnias, nes visas juodas kaip angliukas. Jis sugeba viską: plaukia kaip žuvis, gardžiai ruošia maistą, puikiai tvarkosi su laivu, moka paruošti nardymo įrangą ir šeip labai funkcionalus mūsų akimis pasirodė. O kai netikėtai kaip žuvis išnėrė dar jūroj bebūnant palei valtį, abiem kaip jūrų velnias pasidabojo.
Vakarienei gardžiuojamės jūrų velnio ir Boy virtuvės patiekalais tiesiai iš jūros, o Boy lenkdamas alaus buteliuką po buteliuko pasakoja savo gyvenimo filosofiją: „The love of my life is a nature. The best orgasm you could ever have is your life.“ – dalinasi su mumis Boy ir jau merkia akį Eglutei. Sako, bus ji jo žmona, nes žuvis, kurią Boy šį vakar sugavo ir paruošė, tai skaniausia žuvis, kurią ji kadanors yra valgiusi. Moterį, taip įvertinusią jo sugebėjimus tik vesti belieka šypsosi vyrukas, o Eglė koketiškai neša vandens stiklinę Boy, kuris, pasirodo, skaniausias vanduo gyvenime Boy ragautas.
