Penktadienis. Mūsų paskutinė diena Iloilo su Jun ir jo kompanija. Ryte Pedoy atskuba į viešbutį – važiuosime įsigyti kelto bilieto į Palavaną. Atvykstam į uostą, kurį veikiau pavadinčiau prieplauka. Didžiulis krovininis laivas be kajučių – mūsų kelionės priemonė, kurioj praleisim ateinančią parą. Paaiškėja, kad kajutėse sugedę oro kondicionieriai, todėl parduodami tik paprasti, ekonominės klasės bilietai. Nusiperkam juos ir kopiam laiptais apžiūrėti savo lovų. Didžiulė patalpa su gausybe dviaukščių lovyčių. Kai paskutinį kartą kėliausi keltu ir tokias išvydau, džiaugiausi, kad kelionė trumpa ir nereikia jose miegoti. Štai tau ir siurprizas. Nusimato smagi naktelė pagalvoju sau ir išties nieko negaliu pakeisti. Tai vienintelis keltas šią savaitę į Palavaną.
Apsiprekinę lauktuvėmis ir maisto atsargomis šiaušiam į viešbutį poilsiui. Pedoy informuoja, kad vakare linksminsimės – paskutinė naktis – mudviejų išlydėtuvės.
Sutemus susitinkam su Jun. Visur tvyro šiektiek ilgesinga nuotaika, nes žinau, kad tai paskutinis vakaras kartu. Viešbutyje sukiojasi dar besidarbuojantis Richie. Darbas jam - popieriukų pasirašinėjimas, šypsosi vaikinas ir sako, kad šiąnakt prisijungs prie mūsų tik trumpam, nes naktį važiuoja į žuvų turgų, kur jo komanda pardavinės naują krovinį aukcijone.
Richiui leidžiu pasidžiaugti paskutinį kartą mane pravežant savo kalnų motociklu. Dalinamės įspūdžiais iš mano ir Dainiaus pirmųjų nardymo akimirkų ir klausomės gyvos filipiniečių grupės. Jun pasiūlo po užkandos važiuoti kartu su Richie į žuvų turgų. Aš džiaugiuosi idėja vakarui praskaidrinti, bet planai pasikeičia ir tryse su Jun maunam į naktinį auksinio jaunimėlio klubą, kai Richis išvažiuoja į darbą.
Mes su Dainium šiandien nutrinam visus stop ženklus ir keliam tostus vieną po kito už paskutines akimirkas mano jau dabar pasiilgtoje saloje. Aš ir Dainius įsidrasinę žengiam į šokių aikštelę. Visi fotoobjektyvai atsisuka į mus – du baltaodžiai skrieja pagal ritmą, kai aš netikėtai skrieju ant grindų. Neapaskiačiuoti Dainiaus sukiniai ir mano svorisJ visi sužiūra, o Dainius staigiai griebia mane už parankės ir vėl pastato ant kojų. Jun juokiasi ir mus vėl spiria į šokių aikštelę. Kviečiu jį kartu, bet jis nedrįsta – „Jei mus dviese kasnors pamatys šokančius, rytoj sklandys daug gandų. Negaliu sau to leisti“ - aiškina Jun ir galiausiai tryse kartu su Dainium trepsim į taktą.
Dainius ir aš – abu nusitašę kaip reta. Netikėtai čia išdygsta ir Richis su plačia šypsena. Aplink staliuką susiburia galybė pilvotų Jun draugų – klubų, viešbučių, restoranų savininkai. Dauguma iš jų Jun giminaičiai ar bent jau klasiokai. Dainius linksmina visus demonstruodamas kaip reikia gerti alų vienu metu iš dviejų kakliukų ir ragina kelti bokalus. Tostai vienas po kito, o aš jau imu į rankas vandens butelaitį. Gerokai po dvylikos. Pedoy ragina važiuoti namo, nes reikia numigti prieš keltą, tuo tarpu Richis ragina linksmintis iki ryto. Sako, kelionė bus greitesnė ir smagesnė – dabar laikas vakarėliui. Baliavojam iki gilios nakties, o į viešbutį grįštam apie 3 valandą ryto. Apsvaigęs Jun mus parveža į viešbutį. Taip taip, čia nėra kelių patrulių, kurie tikrintų vairuotojų blaivumą… Dainius leisgyvis miega ant galinės mašinos sėdynės ir atsisako išlipti užtrenkdamas mašinos duris. Galiausiai Jun pats išlipa ir nutempia Dainių iki lovos. Dainius kaip nukrenta taip ir užmiega iki pat paryčių.
Mano telefonas išsikrovęs. Dainiaus – nežinau kur. Šlepetės stadijoj susizgrimbu įsijungti skype, kad draugai pasakytų kelinta dabar valanda. Nusistatau žadintuvą ir griūnu į lovą. Jei neatsikelsiu, lieku dar vienai savaitei čia.
